Ramų pirmadienio vakarą tupiu sau namie, programinu kažkokį laboratorinį (semestro galas artėja, reik pasispaust). Skambina kažkas telefonu. Ogi žiūriu, keletas draugų / klasiokų iš Vilniaus.
Tie: Sveikas, ką veiki? Mes čia Vilniuj sėdim, alų ragaujam, tave prisiminėm…
Aš: blah blah bla.
Tie: bla blal aab ala?
Aš: blaa bla…
Anie: Davai atvažiuok į Vilnių.
Aš: Jo taip imu ir važiuoju, mokytis reikia…
Atsilabinom, toliau sėdžiu, mokaus. Už 10 minučių skambutis, bet jau į duris. Prieinu pasižiūrėt kas už durų, ogi žiūriu – tie patys visi trys kadrai stovi ir žvengia :-) Sako “užsimanėm Kauną aplankyt, kebabų pavalgyt”. Va taip ir būna. Tokiu atveju planai keičiasi 180 laipsnių, mokslai būna metami į šalį, susirenkamos šmutkės ir važiuojam į B.O. alaus ragauti.