Povilas Balzaravičius

Savaitgalį buvau beveik priverstinai integruotas į slidininkus (neturėjau kur trauktis). Buvau nuvežtas į slidinėjimo trasą kažkur už Vištyčio (į vieną iš nedaugelio Lietuvoje), pastatytas ant slidžių ir paleistas. Turint galvoje tai, kad turėjau sunkią vaikystę (nes nei karto nestovėjau ant slidžių), tai viskas buvo laaaaabai baisu nauja. Tik atvažiavęs į vietą ir pamatęs kalnų statumą pagalvojau sau “nu jau nuo šito tai nevarysiu - žūčiau”. Prifiksuotas prie slidžių išėjau prieš kalną. Ten veikia tokie DIY keltuvai su trosu. Tai pirmą kartą ir dribau dar tik bekildamas į kalną ties pusiaukeliu. Teko susirinkti slides (viena jau buvo atšokus) ir į likusią kalno dalį užlipti pėsčiomis. Buvo neblogas apšilimas, užlipau visas šlapias. Na o tada atėjo pirma galimybė leistis nuo kalno. Pasirinkau nuožulnesnį šlaitą - varlinyką :-). Jei skaičiai iš galvos neišbyrėjo, tai, besileisdamas nuo jo, griuvau kokius 3 kartus mažiausiai. Jei tokia situacija būtų besikartojusi ir toliau, galvoj būtų pradėjusios suktis panašios mintys, kad “slidės - šūdas”, “slidinėjimas - nežmonėms” ir panašiai. Bet po truputį rinkausi skill pointus ir experience’ą, tad situacija gerėjo. Atėjo pietų metas, o aikšelė randasi didžiojo baisiojo kalno, kurio bijojau, papėdėje. Tad jau nori nenori teko žvelgti mirčiai į akis: žūti besileidžiant, arba mirti iš bado. Kažkaip nežuvau. Pavalgėm, įkalėm karšto vyno, tai matyt ir pramušė. Nebebijojau net ir baisiojo kalno :-) Žodžiu, padariau neblogą pažangą: dabar jau nebekrentu ne tik kildamas viršun, bet ir leisdamasis ir noriu dar dar daaaaaaaar!!! :-)