Vakar 08:30 su Paulium ir Eimantu iš Kauno autobusu pajudėjom Rygos link. Į vietą atvykom kaip ir priklausė – 13:00. Prisirašėm hostelyje (kartu su free beer), netrukus prisijungė Karolis, o dar vėliau Liudas. Susinešę daiktus į kambarį, pajudėjom link Reval Hotel Latvia, kur ir vyksta visas renginys. Čia užsiregistravom dalyvavimui, gavom paruoštas dalyvių korteles ir keletą kitų niekučių.

Po registracijos nusprendėm, jog reik kažkuo užkimšti pilvus ir ekskursiją po Rygą iškeitėm į pietus Čili picerijoje. Papietavę palydėjom Eimantą iki jo buveinės (jis apsistojo atskirai nuo mūsų), kur jis turėjo pasidėti daiktus. Ten jo ir netekom. Buvo suviliotas nemokamu maistu ir gėrimais ir pasirodė tik šiandien :-) Na o mes, su kompanija pajudėjom į opening party, vykusį viename vietiniame bare. Nors iki renginio dar buvo likę beveik dvi valandos, tačiau vistiek pajudėjom link vietos. Pasirodo šis mūsų sprendimas buvo teisingas, pamačius kokio dydžio yra bariukas. Prisėdę prie staliuko pasinėrėm į virtualią erdvę ir pradėjom opening party. Sutikau Gintą, paskui mūsų prisijungė dar keletas Lietuvių kol turėjom nemažą LT kompaniją. Beje, šiandien yra mintis organizuotis atskirą LT liaudies postparty nevykstant į Ninja Night party. Tad kas norit prisijungt – turėkit galvoje, o renginio pabaigoje nuspręsim kur einam. Atidarymo vakarėlio metu teko pabendrauti su vienu BarCamp Baltics 2009 organizatoriu. Jis pasiteiravo, kada organizuosim BarCamp’ą Lietuvoje :-) Na, bet viskam savas laikas. Paklausiau, kaip kilo idėja suorganizuoti BarCamp Baltics. Latviai turi ganėtinai aktyvią bendruomenę, besireiškiančią ir už Latvijos ribų. Keli žmonės nuvykę į Ukrainoje organizuojamą BarCamp’ą, pagalvojo, kad būtų šaunu tą patį suorganizuoti pabaltijyje. Jie tikrai neklydo :-) Dar pasiteiravom apie paslaptingąjį šių metų BarCamp remėją The Commentor. Daug kas, nemokantis rusiškai, nesupratom ir net nebuvom girdėję apie šį projektą. Pasirodo, tai bendradarbiavimo įrankis, skirtas dizaineriams. Šiek tiek primenantis BaseCamp. Vartotojas gali įkelti savo darbą, pakviesti kitus vartotojus peržiūrėti jo darbą. Pagrindinis skirtumas nuo BaseCamp, kad The Commentor orientuotas į dizaino projektus. Vartotojams suteikiama galimybė žymėti konkrečias darbo vietas, komentuoti jas. Kadangi visgi projektas rusiškas, nebabandžiau jo :-) Tiek įspūdžių iš pirmos dienos.

Iš Vilniaus išskridom 6 ryte, tad, kaip jau ir minėjau, teko gerokai anksčiau keltis ir palikti Kauną. Skridimo maršrutas: Vilnius – Praha – Venecija ir atvirkščiai. Prahos aerouoste mūsų lėktuvo turėjom pralaukti 5 valandas. Per tą laiką apėjom Duty free parduotuves, pamiegojom, paskaitėm knygą, užkandom @ KFC, išgėrėm Čekiško alaus, kol pagaliau galėjom lipti į lėktuvą. Tiesa, per tą ilgą laiką jau porą kartų save keikiau, kodėl nepasiemiau laptopo (taip taip, esu priklausomas).

Atvykus į vietą (Veneciją) nusipirkom žemėlapį + gidą ir 3 dienų nuolatinius bilietus Venecijos transportui. Įlipom į autobusą, kuris nuvežė mus iki reikiamos stotelės. Kadangi viešbučio interneto svetainėje pateiktas žemėlapis buvo kreivas, tai nusprendėm paklaust vietinių į kurią čia pusę mums eiti. Apskritai, italai keisti žmonės – ko paklausi, to negausi. Ir šiaip, jei klausi jų angliškai, jie tau viską atsakys, bet itališkai. Dėl tokio nesusikalbėjimo šiek tiek nugrybavom į priešingą pusę, tad teko grįžti atgal :-)

Apsistojome prie Venecijos esančiame miestelyje Mestre. Pačiame viešbuty aptarnaujantis personalas angliškai kalbėjo be jokių problemų, tad iškart išsiklausinėjom kaip patogiausia nuvykti iki Venecijos, kaip ir iki kada iš ten galima ištrūkti ir pan. Pats transportas organizuotas labai puikiai – kaip ir priklauso turistiniam miestui. Vienas autobusas važiuoja iki aerouosto, kitas stoja prie pat viežbučio ir veža iki pačios Venecijos. Su vandens transportu irgi panašiai – iš bet kurios salos galima pasiekti praktiškai bet kurią kitą su maksimum 1 persėdimu. Yra netgi maršrutas nuo oro uosto iki Venecijos, todėl mieste visad pilna žmonių su lagaminais ant ratukų.

Įsikūrę savo apartamentuose išsiruošėm apžiūrėti Venecijos. Atvykę į vietą ir nusprendę šiek tiek pasivaikščioti iškart pastebėjom miesto ypatumus – nuklysti iš kelio net ir su žemėlapiu yra itin lengva. Atrodo praėjom keletą gatvelių bei tiltelių ir jau atsidūrėm visiškai kitame kvartale nei planavom. Norint, kad taip nenutiktų reik nuolat sekti žemėlapyje, kurioje vietoje randiesi. Šiaip pati Venecija nėra didelė, žemėlapio mąstelis mažas, tad grįžti atgal nesunku. Sunkiausia susirasti kur randiesi, ypač kai pradeda temti :-)

Antrą dieną buvom paskyrę plaukiojimui po aplinkines salas. Įlipi į laivą, nuplauki į vieną salą, pasivaikštai, plauki į kitą.

• San Michele, dar kitaip vadinama “Mirties sala”. Kadangi vietos šiame krašte nėra daug, tai vietiniai paskyrė vieną salą kapavietėms. Tačiau vieta čia vistiek labai taupoma – kaikurioms šeimoms išskirti maždaug dviejų kvadratinių metrų plotai, kuriuose kažkokiu būdu būna sulaidota ~10 žmonių. Kitiems apskritai skiriamos kažkokios metro ilgio nišos sienoje. Turbūt ten talpina kokias urnas ar ką.
  
• Murano – sala garsėjanti savo stiklo gaminiais. Visi stikliai dėl kažkokių priežasčių buvo sukelti gyventi į šią salą. Stikliams buvo suteiktos tam tikros privilegijos, pvz. galėjo nešiotis kardą. Tiesa, jiems buvo draudžiama išvykti iš tuometinės Venecijos respublikos. Daug čia nematėm, tik vieną ant kitos užkištų stiklo dirbinių parduotuvių, kuriose analogiškų gaminių kainos skirtingos. Tad jei sumąstysit ką stiklinio nusipirkt – apžiūrėkit gretimose parduotuvėse.
• Burano – pati gražiausia ir tvarkingiausia sala. Salai grožį suteikia skirtingomis ryškiomis spalvomis nudažyti namukai. Spalvos parenkamos tam tikra tvarka, tad norėdamas nusidažyti savo namą, jo savininkas privalo siųsti paraišką vyriausybei. Vyriausybė atsiunčia tam plotui galimų spalvų sąrašą. Ši sala garsėja neriniais ir kepiniais, tačiau juos mes ignoravom.
  
• Torchello. Ši sala, skirtingai nei kitos, nėra visiškai užstatyta namais. Tiesa, dėl potvynių yra niokojama salos gamta, užlietos kaikurios pievos. Didelė salos teritorija yra aptverta, rekonstruojami kanalai. Čia pasikėlėme į esančią varpinę iš kurios puikiausiai matosi visos Venecijos lagūnos salos.
  
• Lido – apie 20 kilometrų ilgio sala, kuri skiria Venecijos lagūną nuo Adrijos jūros. Gal kažkuo primena Nidą. Čia, skirtingai nei prieš tai aprašytose salose, galima keltu persikelti automobilius. Saloje pagaliau radome normalią maisto parduotuvę, ko pačioje Venecijoje nepavyko rasti. Maisto ir alaus kainos panašios kaip Lietuvoje, gal kiek didesnės. Išlipę laivo prisišvartavimo stotelėje, perėjome salą skersai ir pasiekėm Adrijos jūrą. Paplūdimys kokius tris kartus platesnis nei pas mus Palangoje, jūros vanduo irgi tiek pat šiltesnis (bent jau pastaraisiais metais man nepavyksta nuvykti į Palangą, kad būtų šiltas vanduo), tačiau smėlis čia prastesnis.

Tiesa, būtent tą dieną turėjo žaisti Lietuvos ir Italijos krepšinio rinktinės. Viešbutyje paklausiau per kokį kanalą rodys ir kur būtų galima pažiūrėti. Kaip ir reikėjo tikėtis, prižiūrėtojas nelabai galėjo atsakyti. Pas juos sportas #1 yra futbolas, o toliau nieko nežino. Tad teko apsiriboti transliacija SMS’ais iš Lietuvos.

Trečią dieną vėl paskyrėm Venecijai, tik šį kartą nuosekliau nei pirmą kartą. Padėjom žemėlapį į kuprinę ir nusprendėm eiti kur akys veda. Kanalai, tiltai, skersgatviai, minios turistų, kurių didelė dalis – patys Italai, balandžiai San Marko aikštėj, kur nusiperki lesalo ir jie tave lesa…

Arsenalas su uždraustu įėjimu, juodžiai su šiūkšlių maišais ir D&G rankinėmis juose, palaidi šunys, bažnyčios, bažnyčios, bažnyčios, aikštės ir aikštelės su šuliniais viduryje. Mitom tikromis itališkomis picomis, lazanija, Ravioli. Prie pietų – namų vynas. Labai skanūs tikri ledai, kurie gaminami iš šaldytų vaisių. Alaus pirkau tik Lido, aptikęs “pigiąją” parduotuvę. Kambary nebuvo šaldytuvo, tad teko naudotis kitomis priemonėmis:

Pernakvoję paskutinę naktį papusryčiavom, susikrovėm lagaminus, damušiau alų ir pajudėjom aerouosto link. Nuvykę į Prahą užsipirkom duty free. Aš prigriebiau čekiško absento, tai dabar nagai niežti :-) Vilniuj buvom 22 val., kaip tik po Lietuvių pergalės prieš Prancūzus. Taip mūsų kelionė ir baigėsi. Sunkiai suvokiu, kaip tenykščiai žmonės ten gyvena. Turbūt dauguma jų arba dirba vandens transporte – vairuoja katerį/plaukioja su gondola, arba dirba siuvenyrų parduotuvėj ar picerijoj. Apibendrinus labai gražu – pamatyti tikrai verta.