Negalėjau nepastebėt kad perėjai prie ubuntu, aš pats ją naudojau ir noriu paklausti ką gero joje atradai, nes man tai nepavyko nors ir kaip stengiausi, ne be reikalo yra sakoma kad jai nori gero – tenka už tai mokėti, taip ir išsivaizduoju microsoft kompaniją, daug programuotojų, galingi kompiuteriai, ir jie ten dirba dieną naktį kad sukurtu kažką patogesnio paprastam pc usseriui, ir nesuka galvos nes žino kad už darbą jiems bus atlyginta, o dabar linux padėtis, sėdi kokie tai programeriukai su savo senais pc ir bando sukurti kažkokią tai programėlę, bet nesiseka, nes tam reikia galingo pc, jos testavimams, o kaip gausi galingą pc jai programa atviro kodo ir už ją niekas nemokės? kokia motyvacija kurt be atlygio, iš to išgyvent neina, kaip tu manai, ar linux turi ateitį, ar verta į ją dėt viltis?

Ubuntu Linux naudoju berods 4 metus. Kas mane paskatino? Linux’ą pradėjau naudoti todėl, kad mano senas HP OmniBook sunkiai sukosi su Windowsais. Jiems taip pat reikėjo firewall’o ir antivirusinės, kurie žvėriškai ėdė paskutinius likusius megahercus. Įsidiegus Ubuntu, visa tai nebeteko prasmės, tad kompiuteris kraudavosi greičiau ir veikė sparčiau. Kodėl pasirinkau būtent Ubuntu? Nors yra keletas dalykų jos vystime, kas galėtų būti kitaip, tačiau apibendrinus man patinka ši distribucija dėl savo filosofijos ir idėjų. Ubuntu bando pateikti Linux operacinę sistemą eiliniams vartotojams. Ir, kolkas, tai jiems labai neblogai sekasi. Pastaraisiais metais Linux populiarumas namų kompiuteriuose nemažai išaugo. Šį faktą liudija ir tai, kad pagaliau Microsoft pripažino Linux savo konkurentu. Tai įvyko be abejo ne be Ubuntu kaltės.

Eimantas rašo: “jei nori gero – tenka už tai mokėti”. Gal taip ir buvo anksčiau, tačiau bendradarbiavimo kultūra šiais laikais smarkiai populiarėja. Ją dar labiau populiarina ir pati krizė: kam mokėti, jei galima gauti analogišką produktą nemokamai. Elementarus bendradarbiavimo pavyzdys – Wikipedia. Atviras projektas, kuriame kiekvienas norintis gali prisidėti prie didžiausios pasaulyje enciklopedijos kūrimo talpindamas informaciją. Anksčiau buvusi žinomiausia enciklopedija Britannica liko užnugaryje. Britannicai nebeliko nieko kito, kaip eiti tuo pačiu keliu: Britannica 2.0 taip pat siūlo vartotojams kurti jos turinį. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip sukuriamas didelės vertės produktas, kurio varomoji jėga yra bendruomenė. Beje, 40.75% mano tinkląraščio lankytojų užsuka čia naudodami Firefox, kuri taip pat yra atviro kodo bendruomenės produktas, už kurį NEREIKIA MOKĖTI. :-)

Atviro kodo produktus kuriančius programuotojus nedrįsčiau vadinti eiliniais programeriukais. Pavyzdžiui Linusas Torvaldsas, kažkada pradėjęs kurti vieną tokią operacinę sistemą, paremtą UNIX’u. Ir štai, dabar turim Linux :-) Nepamirškim, kad prie atviro kodo kūrimo nemažai prisideda ir universitetai. Ar manote, kad universitetų publikai stinga kompetencijos? Dar vienas pavyzdys – BSD, Berklio universitete sukurta operacinė sistema. Tokių pavyzdžių yra ne vienas ir ne du. Ką universitetai ir programuotojai randa atvirame kode? Programuotojas, norėdamas įgyvendinti savo idėja, gali ieškoti egzistuojančių sprendimų atviro kodo pasaulyje. O radęs, juos tobulinti arba pasiimti geriausias mintis savo produktui. Nebereikia išradinėti dviračio iš naujo, sutaupoma laiko ir resursų, nes nebereikia visko pradėti nuo nulio. Galima įgyti žinių, nagrinėjant jau sukurtus kokybiškus produktus. O ką galima laimėti nagrinėjant uždaro kodo programinę įrangą? :-)

Mano manymu, galingi ar negalingi PC kokybiškos programinės įrangos kūrime apskritai nelabai turi įtakos. Daugelis šiuolaikinių kompiuterių yra pakankamai spartūs kasdieniniam darbui. Kad ir mano Dell Vostro – ganėtinai senas modelis, tačiau pilnai tenkina mano, kaip programuotojo, poreikius. Galingų kompiuterių darbui reikia nebent ten, kur dirbama su media: vaizdu, garsu, 3D modeliais, grafika ir pan. Netgi atvirkščiai, turėdamas galingą kompiuterį, gali pradėti nebekreipti dėmesio į spartos optimizavimą :-) Į galvą ateina dar vienas pavyzdys: Compiz langų menedžeris, atsakingas už tuos visus gražius efektus Ubuntu sistemoje. Šiems eye-candy niekučiams netgi nereikia galingo kompiuterio, kaip gali pasirodyt iš pradžių. Taip yra todėl, kad vaizdų apdorojimui naudojamas ne centrinis kompiuterio, o vaizdo plokštės procesorius. Ką tuo tarpu pasiekė Vista su savo efektais? Aš juos iškart išjungiau. Išvada: tiesioginis finansavimas negarantuoja kokybiško rezultato ar geresnio sprendimo radimo.

Kokia motyvacija kurti be atlygio? Čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Vienam patinka prisidėti prie bendruomenės ir žinoti, kad “padarė kažką gero kitiems”. Kitą skatina noras tobulėti. Trečias yra hakerių kultūros fanatikas… ir t.t. Iš tiesų tas atlygis egzistuoja, tačiau jis nebūtinai turi būti finansinis. Matau, kad čia galiu labai išsiplėst, tad mintis pataupysiu kitam įrašui :-)

Ar linux turi ateitį, ar verta į ją dėt viltis? Gal plačiau: ar atviras kodas turi ateitį? Vienareikšmiškai taip. Konkurencija skatina programinės įrangos tobulėjimą (šiuo atveju). O kai konkurentų produktai dar yra nemokami ir laisvai platinami, šis procesas dar labiau įsibėgėja. Pagalvokit, su kuo dabar naršytume internetą, jei nebūtų sukurta Firefox naršyklė? Spėju būtų išleista kokia IE 6.15 versija, o normali tais laikais egzistavusi naršyklė – Opera vis dar būtų mokama. Atviro kodo produktai šiais laikais vis labiau populiarėja, tai drįsčiau sakyti, kad ateitis ir priklauso būtent jam.

Notify-OSD pranešimai

Į Ubuntu 9.04 Jaunty Jackalope versiją buvo įdiegta nauja informacinių pranešimų sistema – Notify-OSD. Notify-OSD atsakinga už programų ir operacinės sistemos informacinių pranešimų valdymą ir rodymą vartotojui. Apie juos plačiau galite pasiskaityti Mark Shuttleworth bloge arba oficiame puslapyje. Man iškart kilo klausimas, kaip rodyti custom pranešimus. Notify-OSD biblioteka turi C, C# ir Python API. O ką daryti kitiems? Kitiems siūloma naudotis komandine eilute. Tereikia susiinstaliuoti libnotify-bin biblioteką ir bus galima naudotis notify-send komanda:

1

notify-send "Title" "Info message"

Gausime štai tokį informacinį pranešimą su tekstu (jop, neiškenčiau kartu nepaspaudinėti ir ekrano šviesinimo mygtuko):

Atsarginės kopijos

Kad reikia daryti atsargines kopijas – žinom visi. Nuo tada, kai pavogė mano seną nešiojamą kompiuterį, į visą šį reikalą žiūriu daug rimčiau. Atsarginių kopijų darymo principai skiriasi priklausomai nuo to, kokios yra naudojamos sistemos. Serveriuose naudojami vienokie būdai, namų kompiuteriuose – kitokie. Aš pats turiu nešiojamą kompiuterį. Mano atsarginių kopijų darymo tikslas – išsaugoti informaciją, jei kas nors nutiktų kompiuteriui, todėl dubliuoti duomenis tame pačiame diske yra nelogiška. Tam naudoju išorinį diską, jungiamą per USB jungtį. Čia iškyla keletas klausimų, kuriuos reikia išspręsti:

• Diskas ne visada yra prijungtas.
• Atsarginių kopijų kūrimas turi būti automatizuotas. Nesinori rankomis paleidinėti skripto, kai prijungiamas diskas.

Atsarginių kopijų kūrimo skriptas

Problemą išsprendžiau pasirašęs nesudėtingą bash skriptą, tikrinantį ar yra prijungtas mano nurodytas diskas. Jei diskas prijungtas, vykdomi duomenų sinchronizavimo darbai. Skriptą leidžiu periodiškai, porą kartų per dieną. Kadangi duomenų pokyčiai nėra dideli, tai tokio dažnumo man pilnai užtenka, turint omenyje, kad sinchronizavimas bus atliktas vidutiniškai kas 2-3 dienas (tada būsiu prisijungęs išorinį diską). Kadangi skriptas vykdomas periodiškai su crontab pagalba, tai pasinaudodamas Notify-OSD išvedu į ekraną informacinius pranešimus. Skriptas atrodo taip:

1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
32
33
34
35
36
37
38
39
40
41
42
43
44
45
46

#!/bin/bash
#author: Povilas Balzaravičius 2009
#
 
BACKUP_DISK="/media/E";
 
#Checks if disk passed as parameter $1 is mounted to the system.
is_mounted ()
{
	if [ -z "$1" ]
	then
		notify "Disk path is zero length."
	else
		if mount|grep $1 > /dev/null;
		then
			return 1;
		else
			return 0;
		fi
	fi
}
 
#Displays notify message balloon.
notify ()
{
	/usr/bin/notify-send "Backup" "$1"
}
 
is_mounted $BACKUP_DISK
disk_mounted=$?
export DISPLAY=:0 #For cronjob using gui notifications.
 
#If disk is mounted, let's do backups.
if [ "$disk_mounted" -eq 1 ]
then
	notify "Started"
	rsync -Pva /home/pawka/C/Documents/* "$BACKUP_DISK/backup/Documents"; 
	rsync -Pva --delete /home/pawka/www/* "$BACKUP_DISK/backup/www"; 
	rsync -Pva --delete /home/pawka/darbai/* "$BACKUP_DISK/backup/darbai"; 
	rsync -Pva --delete /home/pawka/tools/* "$BACKUP_DISK/backup/tools"; 
	notify "Finished"
else
	notify "Disk $BACKUP_DISK is not mounted."
fi
 
exit 0;

Atkreipkite dėmesį į šią eilutę:

31

export DISPLAY=:0 #For cronjob using gui notifications.

Ji reikalinga, kad vykdant blowcronjob būtų galima rodyti pranešimus vartotojo grafinėje aplinkoje. 0 (nulis) nurodo darbalaukio numerį. Jei nebūtų šios eilutės, informaciniai pranešimai nebūtų rodomi. Analogiškai, jei iš cron aplinkos norite paleisti kokią nors grafinę programą, taip pat turite nurodyti šį parametrą. Pavyzdžiui norėdami ryte atsibusti su muzika, į cron’ą turite įrašyti šią eilutę:

1

30 6 * * * export DISPLAY=:0 && vlc http://jungletrain.net/64kbps.m3u

Atsarginių kopijų darymo skripte nusirodykite savo diską į kurį norite kopijuoti duomenis (BACKUP_DISK kintamasis), pakeiskite rsync katalogus, kuriuos norite išsaugoti ir naudokit į sveikatą.

Konkurso įrašą galite rasti čia, o klipų sąrašas guli štai čia. Sėkmės!

Tačiau tai klaidingas įspūdis! Komandinės eilutės pagalba galima atlikti praktiškai viską. Nesiruošiu jūsų mokinti kopijuoti failų ar kurti katalogų, nes tikriausiai tą ir taip puikiai mokate. Visa komandinės eilutės jėga slypi ne kur nors anapus, o kelių komandų (programų) jungime bendram rezultatui gauti. Tai reiškia, kad vienos programos pateiteiktas rezultatas gali būti panaudotas kaip kitos programos duomenys. Pavyzdžiui komandos ls pateiktą failų ir katalogų sąrašą galima surikiuoti su komanda sort:

ls | sort

Nelabai praktiškas pavyzdys, tiesa? Na, ls ir be sort pateikia rezultatus išrikiuotus pagal abėcėlę, tačiau ne į tai norėjau atkreipti dėmesį. Tokiu būdu galima jungti daugiau nei dvi komandas ir pasiekti dangų stulbinamų rezultatų. Pabandysiu pateikti kiek praktiškesnį pavyzdį. Daugelis mūsų siunčiamės fimus ir TV serialus, naudodamiesi Torrent protokolu. Daugelis siunčiamų filmų (ar kitų didelių failų) būna suskaldyti į nedidelio dydžio rar archyvus po 14,xx Mb. Norint žiūrėti filmą, reikia pirmiausiai jį išsipakuoti iš archyvų. Jei tai vienas filmas – problemų nekyla. Tačiau jei parsisiuntėte TV serialo sezoną, kurį sudaro keliolika epizodų, išpakavimas naudojantis grafine vartotojo sąsaja nebus patogus: reiks landžiot po subkatalogus ir iš kiekvieno išpakuoti po failą. Čia mums gali padėti komandinė eilutė:

 find ~/video/The.Shield.S01/ -name "*.rar" -exec unrar x {} ~/Desktop/shield/ \;

Čia kataloge ~/video/The.Shield.S01 ieškome archyvų, kurie pasibaigia plėtiniu .rar. Kaip žinia, kitos suskaldyto rar archyvo dalys žymimos plėtiniais .r01, .r02 ir t.t. Suradę reikiamus archyvus juos išpakuojame į katalogą ~/Desktop/shield. Įvykdę šią komandą einame gerti arbatos ar užsiimti kitais darbais kol išpakavimas bus atliktas. Jaučiat jėgą?! :-) Čia panaudojome dvi programas: find ir unrar. Tai akivaizdus pavyzdys, rodantis, kaip kelių programų kombinavimas gali padėti atlikti užduotis.

Norintiems įvaldyti komandinę eilutę galiu duoti vieną patarimą. Turėdami kažkokią užduotį, nedirbkite juodo darbo – nedarykite visko paprastai. Geriau paieškokite informacijos kaip parašyti gudresnę komandinę eilutę kuri visą darbą atliks už jus. Juodas darbas, pvz. tų pačių veiksmų kartojimas kiekviename kataloge atskirai užims tiek pat laiko, keik informacijos susiradimas kaip atlikti tą darbą automatizuotai. Be to gausit +1 tašką prie savo “hacking” skill’o. Nežinantiems nuo ko pradėti, galiu rekomenduoti LinuxCommand.org tinklapį.

Jei prijaučiate Ubuntu, Linux ar atviram kodui ir norite susipažinti, sisitikti su bendraminčiais, prašome Spalio 31 dieną prisijungti! Jei nelaikote savęs kietu Linuxistu, vistiek ateikite! Kaip minėjau, laukiamas kiekvienas, kuriam įdomu. Susitiksim, susipažinsim, pakalbėsim apie teisingą programinę įrangą, paragausim alaus / arbatos / sulčių. Kauniečiams siūlau susiburti “Bernelių užeigoje” (K. Donelaičio g. 11, netoli Soboro). Jei norite prisijungti, būtinai užsiregistruokite į renginį Ubuntu.lt svetainėje. To reikia, kad miestų atstovai žinotų kiek vietų užrezervuoti. Registracija vyks iki spalio 28 dienos. Iki susitikimo susitikime!

Cooler Master XCraft Lite (RX-3SB)

Kas įtakojo pasirinkti būtent šį produktą – negaliu tiksliai ir pasakyti. Tiesą sakant, nėra čia ką daug ir svarstyti – ieškojau SATA palaikymo ir dėmesį kreipiau į dizainą. Cooler Master produkcija pasižymi unikaliu dizainu, tad produkai traukia akį. Galima pasirinkti dėklo spalvą: juodą arba sidabrinį. Parsinešęs namo puoliau atlupinėt dėžę.

Nustebino gausus priedų rinkinys. Į komplektą įėjo:

• XCraft Lite USB 2.0 dėklas 3.5” kietąjam diskui.
• A-Male – B-Male USB 2.0 kabelis. 3 pėdų ilgio, tad kiek trumpokas.
• eSata kabelis jungimui prie kompiuterio. Taip pat 3 pėdos.
• SATA – eSATA išėjimo lizdas stacionariam kompiuteriui. Tvirtinamas galinėje sienelėje.
• Aliumininė prie šono fiksuojama kojelė, norint diską laikyti vertikaliai.
• Maitinimo kabelis.
• Dvi fiksavimo plastmasės ploniems HDD.
• CD su USB tvarkyklėmis (chi chi) ir kažkokia programine įranga.
• Vartotojo vadovas.

Programinės įrangos nebandžiau, nes ji skirta Windows OS. XCraft’as palaiko iki 500 Gb ir iki 10000 apsukų per minutę kietuosius diskus. Ant dėžutės parašytos palaikomos OS: Windows ir Mac. Įdomu kodėl neparašytas Linux palaikymas? :-) Įrenginio priekinėje sienelėje ir apačioje esančios grotelės leidžia vėsinti kietąjį diską ir apsaugo jį nuo kaitinimo. Tiesa, dėl to girdimi disko triukšmai, nes jis nėra pilnai izoliuotas. Pradžioje norint atidaryti dėklą reikėjo šiek tiek pastangų. Gale yra sidabrinis mygtukas, kurį paspaudus nusiema viršutinė dėklo dalis. Tada į vidų jau galima statyti kietąjį diską. Diskas užmaunamas ant mažų “vinukų” su spiruoklėmis. Uždarius dėklą, spiruoklės prispaudžia diską prie viršutinės dalies, o vinukai neleidžia jam slankioti. Diskas išlieka stabilus vartant patį dėklą. Po viršutiniu dangčiu yra užklijuota kažkokios termomedžiados juosta, kuri taip pat turėtų padėti vėsinti.

Pajungimas

Viską sujugus atėjo metas pirmam bandymui. Įjungiau maitinimą, įkišau USB laidą, laukiu kol Ubuntu automatiškai primountins diską. Nieko nevyksta. Pasileidau disko skirsnių editorių – GParted ir žiūriu ką turiu.

Nieko nuostabaus, kad nebuvo automatiškai primountintas – pirmiausiai reik jį suformatuot. Jau esu perdaug pripratęs prie flash laikmenų. Sukūrus naują skirsnį, diskas atrandamas be jokių problemų, tačiau yra automatiškai prijungiamas /media/kažkas. Aš savo kompiuteryje diskus prijungiu $HOME direktorijoje esančiuose kataloguose “C”, “D” ir t.t. Taip būna daug patogiau juos pasiekti per terminalą. Todėl būtų labai patogu, kad ir šis būtų jungiamas tarkim prie ~/E katalogo. Tam užtenka sukurti nuorodą. Ant darbastalio atsiradusios disko ikonos spaudžiame dešinį pelės mygtuką, pasirenkame properties. Atsidariusiame lange pažiūrime kur prijungtas diskas, arba nurodome statinį prijungimo tašką:

Aš prijungimo tašką esu nurodęs kaip “E”, tad diskas jungiamas /media/E. Man daug patogiau kai diskai vadinami raidėmis. Pakeitimai įsigalios iš naujo prijungus diską. Galų gale telieka sukurti nuorodą iš savo $HOME katalogo į diską:

1

pawka@pawka-laptop:~$ ln -s /media/E E

Štai ir viskas, diskas pasiekiamas iš namų katalogo, kaip ir visi kiti. Ateityje reikės su rsync sinchronizuoti laptope ir diske esančius dokumentus, bei projektus, bet apie tai kitą kartą. Šiuo metu naujasis pirkinys iš interneto gilumų po truputį kaupia visus šešis Ozo sezonus (34 Gb).

• Mažas reiškia gražus.
• Rašyk kiekvieną programą taip, kad ji gerai atliktų vieną darbą.
• Susikurk programos prototipą kuo anksčiau.
• Rinkis mobilumą vietoj efektyvumo.
• Saugok skaitinius duomenis tekstiniuose failiuose.
• Naudok pakartotinį kodo panaudojimą (nebūtinai savo :-P).
• Naudokis shell skriptais veiksmingumui ir mobilumui užtikrinti.
• Venk sudėtingos vartotojo sąsajos.
• Kiekvieną programą rašyk kaip filtrą, kad jos išvedamus duomenis galėtų panaudoti kitos programos.

Jei apie šias išvardintas dogmas norisi paskaityti daugiau, tai galite padaryti čia: “The Unix Philosophy”. Žinoma, nereikia visko priimti kaip šventos tiesos ir girežtai pulti laikytis, rašant betkokias programas be išimties. Taip pat nereikia pamiršti, kad pagrindinė UNIX veikimo sąsaja buvo komandinė eilutė, tad nuo tų laikų daug kas pasikeitę. Tačiau ir šiais laikais šiuose žodžiuose galima rasti daug tiesos. Kaikurios taisyklės labiau linksta link inžinerijos ar struktūrinių šablonų, o kitos labiau susijusios su pačiu programavimu. Manau ne vienas jūsų laikotęs panašių principų.

Neseniai pačiam teko susidurti rašant vieną klientinę aplikaciją. Aplikacija parsisiunčia duomenis iš serverio, vykdo tam tikrus veiksmus (atsižvelgiant į duomenis ir atskirai), registruoja informaciją serveryje, yra valdoma per grafinę vartotojo sąsają. Visų pirma visus vykdomus išorinius veikmus (vaizdo grotuvo paleidimas, raportavimas, garso reguliavimas ir t.t.) aprašiau shell skriptais. Tai leidžia nesunkiai ir greitai atlikti pakeitimus ir pritaikyti programą skirtingiems kompiuteriams. Tam netgi nereikia žinoti programos kodo – užtenka žinoti kokie parametrai paduodami konkrečiam skriptui. Nereikia programos perkompiliuoti. Duomenų parsiuntimui ar išsiuntimui paprastai reiktų pasirašyti kokią klasę. Bet kam, jei yra wget arba fetch? Wget programos iškvietimą taip pat įrašiau į skirptą ir nesuku galvos. Duomenų registravimui nutolusiame serveryje irgi panaudojau tą patį wget, nes man tiesiog užtenka kreiptis į URL nurodžius tam tikrus parametrus. Esant reikalui, galima patogiai pasiimti betkokią sistemos informaciją, ją išsifiltruoti ir susirikiuoti prieš paduodant jūsų programai. Vieną iš rikiavimo pavyzdžių buvau pateikęs įraše Jūsų TOP 10 dažniausiai naudojamų konsolės komandų. Čia ir slypi programavimo UNIX aplinkoje galia, palengvinanti darbą mums – programuotojams. Norėdami plačiau apsišviesti galite paskaityti Basics of the Unix Philosophy.

Tačiau vis dar nėra geriausio buvusio Linux Skype versijos pranašumo – normalaus grupių valdymo. Nors anksčiau buvusios grupės taip pat buvo neįdealios (jų nebuvo galima išsidėstyti kaip nori, o buvo griežtai rikiuojamos pagal abėcėlę), tačiau dabar jų visiškai nėra. Dėl kažkokių priežasčių jos buvo panaikintos berods nuo 1.4 Gold versijos, kurios dėl to aš ir nenaudojau. Gerai, kai vartotojas turi 20 kontaktų, o ką daryti tiems, pas kuriuos “on-line” kasdien tupi apie 70? Nėra patogu kai pateikiamas vientisas daugiau nei 50 varotojų sąrašas.

Malonus dalykas – patogesnė istorijos peržiūra. Dabar galima peržiūrėti tam tikro intervalo pokalbio istoriją: paros, savaitės pusės ar viso mėnesio ir visą. Taip supaprastina paiešką ir leidžia sutaupyti laiko.

Na ir maloniausia ir visų labiausiai laukta funkcija – video pokalbiai. Turbūt dėl video tvarkyklių (o gal ir dėl ko nors kito) niekaip nepavyko padaryt ekrano nuotaukos su video pokalbio vaizdu. Nuotraukoje vietoj vaizdo gaudavau mėlyną plotą. Turėsite tiesiog manimi patikėti be įrodymo (pateiktas paveiksliukas iš skype.com). :-)

Skype’as mano integruotą internetinę kamerą pasigavo iškart. Nežinia, ar čia įtakos turi mano anksčiau instaliuotos gspca tvarkyklės, tačiau nieko nereikėjo konfiguruoti. Vaizdą gavau be problemų, tačiau savos kameros vaizdas (rodomas mažesniame langelyje) kartais beveik visada nugesdavo ir pavirsdavo į tą patį mėlyną plotą. Tai jokios įtakos pašnekovo gaunamam vaizdui neturėjo ir jis kuo puikiausiai mane matė. Tačiau Ttai veikiausiai yra ne Skype kliento, o mano kompiuterio kaltė. Man baigus pokalbį, nulūžo mano draugės Skype (Windowsinis). :-) Gal čia sutapimas.

Betkokiu atveju tai dar kolkas tik beta versija. Belieka tik laukti, kol bus grąžintos grupės, tada turėtume ganėtinai patogų klientą.

Daugiau apie tai rašo:

• Skype 2.0 beta for Linux: the Great Revolution
• Skype 2.0 Beta for Linux, the Great Revolution
• LinuxSkype – Developer Zone

P.S. Įrašas turėjo pasirodyti anksčiau, bet truputį užsigulėjo ;-)

1

history | awk '{print $2}' | sort | uniq -c | sort -nr | head -n10

Tiesiog nukopijuokite ją į savo terminalą ir “Enter”. Išvysite savo dažniausiai naudojamų konsolės komandų dešimtuką. Taip taip, žinau, kad “head” komanda pagal nutylėjimą duoda 10 pirmų įrašų, tačiau parametrą “-n” čia nurodžiau specialiai tiems, kurie norės peržiūrėti daugiau komandų. O štai ką gavau aš:

• 94 cd – Dažnai vaikštau po direktorijas…
• 88 ls – … ir žiūriu ką jose turiu.
• 51 sudo – Dažnokai prireikia administratoriaus teisių.
• 38 java – Leidžiu (bandau leisti?) Java aplikacijas…
• 36 javac – …o kartais jas ir kompiliuoju.
• 17 svn – Versijų kontrolės sistema.
• 12 ssh – SSH klientas.
• 11 php – Šitą dažniausiai naudoju Interactive rėžimu (su parametru “-a”: php -a).
• 10 man – RTFM!
• 9 rm – Trinu šiukšles.

Kol rašiau tą stebuklingąją bash eilutę, į topą įlindo “history” komanda, tad jos sąmoningai neskaičiavau. Dabar jūsų eilė!

Parsisiuntę GDesktop iš oficialios svetainės jį suinstaliuojame. Suinstaliavus, programa automatiškai bus paleidžiama tik perkrovus sistemą (nebūtinai patį kompiuterį). Jei to nesinori daryti, galima paleisti tiesiog su komanda gdesktop. Kai tik programa bus paleista, bus pradėtas realaus laiko failų indeksavimas. Tai reiškia, kad failai bus įrašyti į paieškos duomenų bazę tik tada, kai vartotojas juos “pamatys”, atidarys ar kitaip suaktyvuos. Norint, kad paieška duotų geriausius rezultatus, siūlyčiau suindeksuoti visą informaciją esančią kompiuteryje. Tam reikia iš google desktop meniu (paspaudus dešinį pelės mygtuką ant esančios ikonos), pasirinkti Index > Re-Index. Pats informacijos surašymas gali užtrukti keletą valandų. Indeksavimo metu procesas naudojo ~10% procesoriaus resursų ir 10-20 MB RAM, tad darbui netrukdė. Bet kuriuo metu galima peržvelgti indeksavimo būseną ir/arba jį sustabdyti. Paranojikams: galima nurodyti direktorijas, kuriose esančios informacijos neindeksuoti.

Pati paieška gali būti vykdoma paleidus “Quick Search Box”. Ji atidaroma du kartus paspaudus Ctrl mygtuką, tiesa nėra šio mygtuko pakeitimo galimybės, o tai nelabai patogu, kai susimala pirštukai.

Antras galimas variantas vykdyti paiešką – nuėjus tiesiai į Google.com. Puslapyje atsiranda papildomas laukelis “Desktop”, kurį pasirinkus ir bus vykdoma paieška. Jei tokio laukelio nematote, perkraukite naršyklę. Tiesa, kolkas aš jį radau tik su Firefox’u :-)

Paieškos rezultatai, kaip ir nustatymai, gali būti peržiūrimi naršyklės lange, standartiniu visiems jau iki skausmo pažįstamu būdu:

Apibendrinant, visai mielas daikčiukas. Man asmeniškai patiko paieškos GMail’e galimybė, nes nebereiks nuolat krauti puslapio norint rasti tam tikrą informaciją. Žemiau pateikiu keletą nuorodų, susijusių šia tema. Beje, kad turėtumėte naujausias oficialias programų versijas, siūlyčiau susimesti Google repositorijas savo sistemai.

• Google Desktop now available for Linux – oficialus Google pranešimas.
• Google Desktop for Linux – oficiali svetainė.
• Google Linux Repositories – oficialios Google produktų repositorijos.
• Get More From Google Desktop – senas įrašas, kaip išnaudoti visas GDesktop galimybes.
• 10 Great Uses For Google Desktop – Kodėl verta naudoti GDesktop.